Pasaulinė gyvūnų globos diena - 2009

 
Šį sekmadienį, spalio 4-ąją, yra minima Pasaulinė gyvūnų globos, Šv. Pranciškaus diena. Šiais metais Pasaulinė gyvūnų globos draugija  visus ragina atkreipti dėmesį į globaliai opią problemą - valkataujančius, beglobius, benamius šunis ir kates. Jų duomenimis pasaulyje yra apie 500 milijonų šunų, tiek pat kačių, o maždaug 75% iš jų - valkataujantys.
 
Aišku, kad Lietuvoje šis procentas yra visai kitoks. Vargu, ar kas galėtų pasakyti, kiek šunų bei kačių turime ir kiek iš jų tikrai yra benamiai. Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD) mano, kad kas dešimtas Lietuvos gyventojas laiko šunį. Tai reiškia, kad turime apie 300 000 šunų ir turbūt tiek pat kačių. Tikrų benamių gyvūnų pas mus mažai, o kasdien išleidžiamų palakstyti ir neprižiūrimų  - daug.
 
Bet turime vieną tikslų skaičių - 123 tonos. Tiek sveikų šunų ir kačių esame sunaikinę Lietuvoje 2008 metais. Toks buvo bendras šunų ir kačių lavonų, surinktų ir sunaikintų iš visos Lietuvos, svoris. Niekas neskaičiuoja, kiek tarp jų buvo šunų, šuniukų, kačių ar kačiukų. Į tą skaičių neįtraukti dėl senatvės, nepagydomų ligų ar traumų veterinarijos gydyklose užmigdyti gyvūnai. 123 tonos - vien iš gyvūnų prieglaudų. O kažin kiek dar jų jauniklių būna paprasčiausiai užkasti ar nuskandinti?
 
Reiškia, kad šie sveiki šunys ir katės tapo niekam nereikalingi. Niekam. Jų yra per daug. Mes jų tiek priveisėme, kad nėra kur jų visų 'iškišti'. Jokios naudos iš jų. Jie nėra nei perdirbami į mėsos ar kaulų miltus, nei į muilą. Jie paprasčiausiai yra sudeginami į pelenus ir mokesčių mokėtojai (savivaldybės) sumoka už šią paslaugą. Be šio klausimo moralinio aspekto (mes naikiname savo geriausius draugus), reiktų atsižvelgti ir į racionalų mokesčių mokėtojų pinigų naudojimą.
 
Taigi kyla klausimas - kodėl mes taip darome? Kodėl leidžiame savo augintiniams tiek daugintis? Kodėl neužkertame kelio šiems beprasmiškiems ir  antihumaniškiems veiksmams? Kiek ilgai tęsis šių gyvūnų perteklinis gimstamumas vien dėl to, kad juos, visai nekaltus, sunaikintumėme?
 
Atsakymas nėra paprastas. Benamių šunų ir kačių populiacija turi būti kontroliuojama kompleksiškai, t.y. bendradarbiaujant su įvairiomis institucijomis bei visuomene. Dirbdami kartu mes šį šimtatonį skaičių galime ir privalome sumažinti.
 
Pirmiausia reikia šviesti visuomenę, kad žmonės sterilizuotų savo augintinius, jeigu jie nesiruošia jų specialiai veisti. Ši veterinarinė procedūra palaipsniui populiarėja, bet ji dar nėra pigi. LGGD tikisi, kad Lietuvoje greitai atsiras specializuotos veterinarijos gydyklos, kurios siūlys vien tik šią procedūrą ir dėl to paslauga taps gerokai pigesnė bei labiau visiems prieinama. Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija jau seniai savo nariams yra rekomendavusi už sterilizacijos procedūras suteikti 50% nuolaidą, jeigu šuo ar katė yra paimti iš gyvūnų prieglaudų. Tai yra sveikintinas žingsnis, nes primena žmonėms, kad prieglaudos gyvūnai laukia naujų šeimininkų. Iš tikrųjų tą atsakomybę turėtų prisiimti pačios prieglaudos. LGGD siekia, kad prieglaudos būtų įstatymiškai priverstos neišleisti nei vieno gyvo gyvūno iš jų patalpų neatlikus sterilizacijos. Tokią tvarką Lietuvoje jau yra įgyvendinusi ne viena gyvūnų globos organizacija. Gyvūnų prieglaudos, kurios nesutiks su tokiu reikalavimu, ar teigs, kad tai tik sumažins naujų gyvūnų šeimininkų paiešką, parodys visuomenei, kokie iš tikrųjų yra jų tikslai. Jie, ko gero, nenori stabdyti jiems pelningo naikinimo konvejerio.
 
Šiuo metu nei viena Lietuvos savivaldybė nėra įvedusi efektyvios gyvūnų registracijos programos. Daugelis gyvūnų šeimininkų, gyvenančių mieste, ypač daugiabučiame name, vengia registruoti savo augintinius,  nes tada dar reikia mokėti ir mėnesinį rinkliavos mokestį. Jie turi gerą pasiteisinimą, dėl ko jie vengia šio reikalavimo – nežino, už ką tie pinigai renkami, nes nemato  jokios naudos. LGGD siekia, kad savivaldybės panaikintų mėnesinę rinkliavą ir reikalautų tik metinio registracijos mokesčio, kuris būtų privalomas visiems, nediskriminuojant tų, kurie gyvena daugiabučiuose namuose. Tokiu būdu savivaldybės surinktų daugiau lėšų, kurias galėtų skirti gyvūnų kontrolei ir humaniškam perteklinės populiacijos mažinimui. Svetur, kur renkamas tik metinis mokestis, jau yra įrodyta, kad tai veiksminga. O pas mus teisingai ir efektyviai įgyvendinti tokią tvarką net nebandyta. LGGD šį klausimą jau derina su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba ir artimiausiu metu kreipsis į Lietuvos savivaldybių asociaciją bei veterinarijos gydyklas siekdama, kad ši tvarka būtų vieninga visoje Lietuvoje. Taip pat sieksime, kad metinis registracijos mokestis būtu ne tik nedidelis, bet ir diferencijuojamas, t.y. gerokai pigesnis laikantiems sterilizuotus gyvūnus. Savivaldybės taip pat turėtų subsidijuoti gyvūnų sterilizavimą. Vakarų pasaulyje yra pavyzdžių, kaip tai sėkmingai daroma, ir, kas svarbiausia, tai yra daroma ne mokesčių mokėtojų sąskaita, bet tik iš surinktų registracijos mokesčių ir iš griežtų bei didelių baudų už taisyklių nesilaikymą.
 
Vienas užsienio visuomenės paskatinimo pavyzdys, kodėl verta registruoti savo gyvūną, yra labai paprastas. Jeigu registruotas šuo ar katė pasprunka iš namų ar nuo šeimininko (kas gali pasitaikyti ir labai atsakingam gyvūno laikytojui), gyvūnų priežiūros tarnyba jį iškart ir nemokamai parveža tiesiai į namus. Tai sutaupo daug laiko ir lėšų. Nereikia gyvūno vežti į prieglaudą, nes tai kainuoja darbuotojo laiką, kurą, klinikinę apžiūrą, apgyvendinimą prieglaudoje, pašarą, narvo ar voljero dezinfekciją ir t.t. Tik jeigu tas gyvūnas dar kartą papuola į gyvūno priežiūros tarnybos rankas, tada taikomos gan didelės baudos.
 
Aišku, yra ir daugybė kitų problemų, susijusių su šunimis, katėmis ar jų šeimininkais. Tai yra užpuolimai, įkandimai, sužalojimai, tarša, triukšmas, kaimynų sutikimas, netinkamas žmogaus elgesys su gyvūnais ir kita. Be abejonės, visos šios problemos yra svarbios ir privalo būti sprendžiamos, bet pirmiausia turime žinoti, kas ir kur laiko šunį ar katę. Be geros, nevengiamos gyvūnų registracijos programos to nesužinosime, nebus tiesioginio kelio, kaip apšviesti šeimininkus apie atsakingą gyvūnų laikymą. Lietuvoje jau esame suregistravę visus žemės ūkio paskirties gyvūnus, net dėl paukščių gripo grėsmės žinome kur, kas ir kiek laiko vištų. Atėjo laikas žinoti analogišką informaciją apie šunis ir kates. Tai ne tik išgelbės dešimtis tūkstančių gyvybių, sutaupys šimtus tūkstančių litų, bet ir pagerins atsakingą jų laikymą.
 
Taigi, dirbti turime kartu su valdžios institucijomis, gyvūnų globos organizacijomis ir paslaugų teikėjais - veterinarijos gydyklomis, zooparduotuvėmis, veisėjais, dresuotojais ir kt.
 
123 tonos - tai atskaitos matas, pagal kurį galėsime stebėti progresą. Tas skaičius privalo būti mažinamas, todėl LGGD prašo visų prisidėti prie akcijos "Skaičiuojam iki nulio".
 
Nuo neatmenamų laikų šunys ir katės buvo mūsų draugai. O kiekvienas sveikas gyvūnas, patekęs į  prieglaudą, į gatvę ar į krosnį, yra ten tik todėl, kad žmogus išdavė šią draugystę...