Gulbės nebylės tai patys stambiausi, gausiai Lietuvoje perintys, skraidantys paukščiai. Patelės sveria 9 – 12 kg, o patinai 11- 13 kg. Nuolat ir gausiai žiemoja neužšąlančiuose vandens tvenkiniuose. Kasmet Lietuvoje žiemoja nuo 400-1000 gulbių. Žiema stengiasi laikytis arčiau žmonių, kur noriai lesa jų duodama lesalą. Jos nuo pastovaus lesinimo vasara tapo pusiau naminiais dekoratyviniais paukščiais ir įprato lesti duona ir batoną, kai tuo tarpu jos turėtų lesti įprasta joms lesalą vandens augalus: plūdenas, vilgdalgius, elodėjas, švendrus ir kt. Pamažu priprasdamos prie duodamo žmonių lesalo jos praranda inkstintą migruoti ir to išmoko savo jauniklius. Kai kuriems jaunikliams dažnai atėjusi pirmoji žiema tampa paskutine o kitiems kankinantis išbandymas ir kova su mirtimi. Dėl to yra kalti patys žmonės, kurie pripratina jas prie pastovaus šėrimo, o atėjus šaltesniems orams, mažėjant turistų, gulbės tikėdamosios lesalo ir toliau dažnai pasilieka ežeruose iki jiems užšąlant. Į Lietuvą atėjus pirmiesiems žiemos šalčiams Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD) sulaukia po keliasdešimt skambučių per dieną dėl prišalusių gulbių. Dažniausiai tokie skambučiai nepasitvirtina. Nuvykus į iškvietimo vietą mes randame sveikas gulbes betupinčias ant ledo. Pradėjus jų gelbėjimo operacija, jos tiesiog atsistoja ir nuskrenda nuo ledo. Žmonės negali atskirti kada gulbės yra tikrai prišalusios o kada jos tik tupi ant ledo ir ilsisi. Jie yra įsitikinę jog jos tikrai prišalusios ir bejėgės, ko dažniausiai nėra. Gulbės ant ledo gali tupėti gan ilgai, kelias valandas ar net keliolika. Dažniausiai tai būna jaunikliai su tėvais kurie lieka gimtajame ežere iki paskutinių akimirkų, kol dar yra vandens, o kartais kai ežeras visiškai užsitraukęs ledu. Jos tupi ir taupo energija tolimesniai kelionei į neužšąlančio vandens tvenkinius. Jos gali pasilikti ant ledo net pora dienų kol išalksta ir nusprendžia jog čia lesalo daugiau nesusiras. 
Atskirti prišalusia gulbę nuo neprišalusios tikrai yra labai sudėtinga. Iš LGGD praktikos galime pasakyti jog gulbės prišalti prie ledo gali kai jos yra išsekusios, sužalotos. Esant dideliams šalčiams gulbėms yra labai sudėtinga rasti lesalo, dėl to jos silpsta ir praradusios jėgas nebegali prisižiūrėti savęs. Jos nesusitepa plunksnų riebalais, o gulbei išlipus ant ledo vanduo nespėja nubėgti nuo plunksnų ir sušąlą. Gulbei vėl įlipus į vandenį ledo kristalai nespėja ištirpti ir išlipus į sausuma jie tik didėja. O jei gulbė pavargsta ir atsigula ant ledo ji neabėjotinai prišąla. Dažniausiai apie 98% gulbių būna prišalusios tik jų plunksnos, kojos prišąla ypač retai. Gulbės neprišąla kojų dėl specifinių kraujagyslių išsidėstymo, kai arterijomis tekantis kraujas šildo šalia venomis tekantį kraują.
Prišalusią ir tiesiog tupinčia ant ledo gulbę galima atskirti pagal kai kuriuos esminius požymius.
Gulbė yra silpna ir iš vienos vietos nejuda daugiau kaip visą dieną o aplink ją yra du raudonos spalvos lanko formos brūkšniai. Šie brūkšniai atsiranda kai gulbė bando pakilti nuo ledo ir intensyviai plasnoja sparnais, nuo intensyvaus plasnojimo jos prasikerta į ledą riešus iki atvirų žaizdų iš kurių tekantis kraujas nudažo ledą raudoną spalvą.Tokios bejėgės gulbės yra lengvas grobis ne tik valkataujantiems šunims bet ir išalkusiems varniniams paukščiams.
Kitos gulbės gali turėti įspūdingo dydžio ledo „karolius“ ant kaklo, uodegos ar kitos kūno vietos. Ledo gabalai susiformuoja gulbei įlipant ir išlipant iš vandens per labai didelį šaltį, kai nespėjęs nubėgti vanduo sušąla ant plunksnų. Šie ledo gabalai gulbei yra papildomas svoris dėl kurio jos nebegali plaukioti ir maitintis, jų judesiai būna apriboti jos greitai pavargsta ir išsenka.
Gulbė yra silpna ir iš vienos vietos nejuda daugiau kaip visą dieną o aplink ją yra du raudonos spalvos lanko formos brūkšniai. Šie brūkšniai atsiranda kai gulbė bando pakilti nuo ledo ir intensyviai plasnoja sparnais, nuo intensyvaus plasnojimo jos prasikerta į ledą riešus iki atvirų žaizdų iš kurių tekantis kraujas nudažo ledą raudoną spalvą.Tokios bejėgės gulbės yra lengvas grobis ne tik valkataujantiems šunims bet ir išalkusiems varniniams paukščiams.
Kitos gulbės gali turėti įspūdingo dydžio ledo „karolius“ ant kaklo, uodegos ar kitos kūno vietos. Ledo gabalai susiformuoja gulbei įlipant ir išlipant iš vandens per labai didelį šaltį, kai nespėjęs nubėgti vanduo sušąla ant plunksnų. Šie ledo gabalai gulbei yra papildomas svoris dėl kurio jos nebegali plaukioti ir maitintis, jų judesiai būna apriboti jos greitai pavargsta ir išsenka. Šių problemų būtų galima išvengti jei žmonės žinotų kokios pasekmės laukia gulbių kurios buvo lesinamos visą vasarą ir jas jaukinant. Geriau gulbes palesinti žiemos metu kai joms tikrai trūksta lesalo o ne vasara kai jos pačios gali susirasti ėdesio į valias. Žiema gulbėms rekomenduojama duoti javų (kviečiai, miežiai), vištų/ančių kombinuoto lesalo, ir įvairių smulkintų salotų ar daržovių.